Didžioji senų išsisukinėjimų knyga nelegaliems veisėjam

1. Kada jus kaltina nelegaliu veisimu, VISADA sakykite, kad jūs nekalta avelė, tiesiog norėjote padovanoti šunytį draugui ar šeimos nariui.

2. Sakykite, kad visi jūsų pažįstami veisėjai elgiasi taip pat, reiškia, viskas tvarkoje.

3. Skųskitės, kad "snobai show veisėjai" kritikuoja jūsų veiklą, nes bijo konkurencijos.

4. Sakykite, kad tarp vieno čempiono kilmės dokumentuose ir 56 čempionų nėra jokio skirtumo, nes 56 čempionų kilmės dokumentuose nebūna.

5. Sakykite, kad jūs veisiate tiesiog namų numylėtinius, ir aplamai, visi jūsų šunys- "tik sau".

6. Kai jūsų klausia dėl sveikatos testų, įtaigiai pareiškite, kad kalė praėjo medicininį patikrinimą prieš kergimą.

7. Būtinai pareiškite,kad jūsų šuniui nereikia jokių veterinarinių testų ir nuotraukų, todėl kad šuo atrodo sveikas ir veterinaras nerado jokių problemų per paskutinę apžiūrą.

8. Pareiškite, kad visi šitie testai kainuoja be proto daug ir jums tiesiog ne pagal kišenę. Būtinai paminėkite neturtingų žmonių teisę į šunų veisimą.

9. Visokius ten "žaliuosius" būtinai įtikinėkite, kad nė vienas jūsų šuniukas ar jų giminaitis neatsiduria gatvėje, nes jūs turite daug draugų, kurie tiesiog svajoja apie šuniuką nuo jūsų kalės.

10. Sakykite, kad jums nereikia parodų ir darbinių bandymų, nes jūs atrenkate šuniukus pagal temperamentą, ir visi jūsų šuniukai- be galo mieli.

11. Nuraminkite tuos įkyruolius, kurie reikalauja šuniuko sveikatos garantijų, tuo, kad jūs būtinai pakeisite šuniuką kitu per tam tikrą laiko tarpą po pardavimo ir su sąlyga, kad šuniukas susirgo ne dėl šeimininko kaltės.

12. Jei jūs turite retą liniją ar veislę ( arba jei manote, kad šuo yra retos spalvos), sakykit visiems, kad jums dzin visokios parodos, jūsų veisiamų šunų temperamento patikrinimai ir sveikata, ir kad jūs aplamai darote paslaugą žmonijai, išsaugodami tokią retą veislę/liniją/spalvą.

13. Nekreipkite dėmesio į visus kaltinimus, sakykite, kad jūs puikiai žinote, kad viską darote teisingai, nes jūs turite didelę patirtį šunininkystėje. Kaip savo teisumo įrodymą, paminėkite šimtus šuniukų, kurie atsirado pas jus per daugelį metų.

14. Jei tai jūsų pirmas bandymas veisti šunis, sakykite visiems, kad jums REIKIA kergti savo kalę, nes kitaip, iš kur jūs įgysite veisimo patirties?

15. Tvirtinkite, kad jums nereikia vesti į parodas savo šuns, nes jums kažkas iš draugų/gatvėje/zooparduotuvėje/vet.gydykloje pastoviai pasako, kad jūsų šuo- nuostabus savo veislės atstovas.

16. Visada prisiminkite, kad "retos" spalvos, peraugę ar nedaaugę šunys- tiesiog pirkėjų svajonė. visi, kas mano kitaip, tiesiog nesiorentuoja rinkoje.

17. Tvirtinkite, kad jūsų kalės geriausios, nes jos nėra inbridinguotos, juk inbrydingas nulemia silpnus/kvailus/išsigimusius šunis.
Jei pas jus mišrūnai, ar tiesiog kiemsargiai, visada pabrėžkite "hibridinę jėgą", kaip ypatingą jūsų šunų privalumą.

18. Priminkite visiems, kad jūs nerezervuojate šuniukų iš anksto, nes visus jūsų mieluosius šuniukus išperka iš karto.

19. Įtikinėkite visus, kad jūsų šuniukai neatsidurs gatvėje- juk jie tokie mieli!

20. Įtikinėkite visus, kad šita veislė niekada neatsiduria gatvėje jūsų rajone, taigi, ir jūsų šuniukai ten neatsidurs.

21. Jei jus paklaus apie jūsų šuniukų kokybę, sakykite, kad jie turi "visus dokumentus". Papildomų taškų jums duos frazė "sertifikuoti Kennel klubo". Ypatingas koziris- "sertifikatai iš tarptautinės kinologinės organizacijos".

22. Jei jūs pardavėte sergantį šuniuką, kaltinkite šeimininkus visomis nuodėmėmis. Jei apkaltinti šeimininkų nepavyksta, kaltinkite jų veterinarus ( žr. 11 punktą)

23. Jei jums pateikia akivaizdžius jūsų kaltės ar neteisumo įrodymus, apsimeskite, kad negavote šito laiško.

24. Sakykite, kad jums nepriimtinos jokios veisimo taisyklės, nes jūs norėjote gauti tik vieną vadą, todėl jūs nesate "profesionalus" veisėjas.

25. Jei nuo jūsų neatstoja, pasiūlykite kritikuojantiems jus žmonėms "neužsiiminėti nesąmonėmis".

Versta iš rusų kalbos. Iš čia:
http://rottweiler.ucoz.ru/forum/32-7080-1

Kodėl aš išmečiau į gatvę savo šunį?

Aš esu žmogus ir stoviu ant aukščiausio gyvybės formos laipto, o mane supanti aplinka yra tik priemonė tam tikriems tikslams pasiekti. Gyvendamas visuomenėje visada lygiuojuosi į kitus jos narius, jų gyvenimo būde ir elgesyje ieškau sau pavyzdžio. Tiesą sakant, man nerūpi tie poelgiai, kurie neprisideda prie mano pačio materialinės gerovės.

Tokie madingi žodžiai kaip socialinė atsakomybė, solidarumas - tai kažkas, ko man visiškai nereikia.  Tačiau yra dalykų, kuriuos darai prieš tai per daug nepagalvodamas, pavyzdžiui, šuns įsigijimas. Draugai, kaimynai, bendradarbiai – daugelis iš jų turi šunis. Man asmeniškai tas šuo kaip kėdė ar koks puodas, tik, kad bėdų ir rūpesčių daugiau, bet kadangi visi turi ir susitikę apie tuos  šunis kalba, nusprendžiau ir pats įsigyti. Dar būtų teisinga pasakyti, kad didelę įtaką padarė ir mano penkių metų duktė, nes ji nuolat mane ir žmoną erzina savo virkavimais, kaip nori to ar ano šuniuko. Duktė sakė, kad rūpinsis šunimi - ves pasivaikščioti į lauką, prižiūrės jį namuose.

Taigi, vieną savaitgalį su žmona  nusprendėm nusipirkti šunį. Vienas iš svarbiausių kriterijų šiam pirkiniui buvo jo kaina (kad nebūtų per brangus), be to norėjome nedidelio, kadangi gyvename bute. Dukra norėjo to dabar madingo ilgaplaukio Jorkšyro terjero arba tokio kaip filme „Kaukė“ rodė, nežinau jo veislės, todėl ir  skelbimuose neradau.

Man  asmeniškai atrodo, kad jei jau pirkt šunį, tai reikia pirkti Sibiro haskį - tos jų mėlynos akys taip gražiai atrodo ir tikrai ne gėda su tokiu būtų į kiemą išeiti. Nėra baisiau kai pensininkai tuos šlykščius maišytų veislių šunis vedžiojasi. Tačiau kiek peržiūrėjau skelbimų, haskiai brangūs, po 200-300 litų, o aš tikrai nenusiteikęs tiek mokėti už šunį.

Po nevykusių paieškų internete, su šeima nuvažiavom į turgų. Žmona sakė, kad ten parduoda ir gyvūnus, be to, pigiai. Tą dieną nebuvo daug prekiautojų šunimis, bet kaip tyčia, vieni jų prekiavo Jorkšyro terjerais, kurių taip nori dukra. Išgirdęs jų kainą tik nusijuokiau - net 300 litų! Pardavėjai į derybas nesileido, todėl nusprendžiau dar šiek tiek paieškoti. Pamatęs vyrą, prekiaujantį  nors ir nelabai gražiais, bet pakankamai nebrangiais šunimis, kurie, pasak pardavėjo, yra vokiečių aviganiai, nors jauniklių tėvas nėra grynaveislis, o maišytas. Dėl to ir kaina ne tokia didelė, tik 50 litų. Dukrai tiko, o ir mes su žmona jau pavargom ieškoti, todėl nusipirkom vieną iš jų. Dukra iš karto jį pavadino Bolto, nes kažkokiam filme buvo toks šuo.

Jau per pirmąją savaitę Boltas labai priprato prie mūsų, ypač prie dukters ir žmonos, nes aš rečiau būnu namie ir nematau reikalo su tuo šuniu bendrauti. Bendradarbis sakė, kad mažą šunį reikia nuvežti pas veterinarą paskiepyti, bet aš ne koks milijonierius, kad šunį pas daktarus vežčiau ir  pirkčiau konservuotą maistą, kurio kaina - po 5 litus už indelį.

Antrą savaitę mus su žmona tas šuo pradėjo erzinti. Cypė, kaukė, neklausė, priteršė namie, o dukra nors ir žadėjo, nesirūpina. Nors dukrai pagrasinom, kad šunį išmesim, ji vis tiek mūsų neklausė ir toliau neprižiūrėjo šuns. Visur buvo pilna šuns plaukų, dar jis pradėjo sirgti virusu. Kadangi gydymas brangus, žmona davė kažkokių vaistų, tačiau nuo jų šuniui dar blogiau pasidarė.

Per  nepilną mėnesį Boltas labai išaugo, o aš niekada nenorėjau didelio šuns. Pirkom tą vilkšunį tik todėl, kad pigiausiai kainavo ir kažkaip nepagalvojau, kad jis tos didelis bus. Ir šiaip tas šuo negražus, atrodo kaip tie dvarniai, kurių negaliu pakęsti. Galiausiai, kambaryje remontą planuojam daryti, tai šuo tik sugadins viską.

Taigi, su žmona nusprendėm savaitgalį važiuoti į veterinarijos kliniką ir Boltą užmigdyti. Nors žmonos tėvai siūlė kur pamiškėj išmesti, bet pagalvojom, kad dukrai bus gera pamoka dėl nederamo elgesio, kai pamatys, kad šuo mirė. Sekmadienį nuvažiavom į artimiausią kliniką. Daviau dukrai šunį ir pasakiau, kad pati nuneštų Boltą daktarui ir pasakytų, kad jį reikia užmigdyti, nes nesugebėjo juo rūpintis. Daktaras kažkoks nemalonus buvo, dar pradėjo man moralizuoti, kad jauną šunį migdyti noriu, lyg jo reikalas būtų - mano šuo - ką noriu su juo tą ir darau. Tas veterinaras pasiūlė ieškoti šuniui namų, lyg aš neturėčiau daugiau ką veikti tik kažkokiam nusususiam šuniui namų ieškoti.

Sėdom į mašina ir nuvažiavom toliau už miesto. Laikė žmona šunį, o jis rankas tik laižė, negaliu kaip šlykštu buvo, smirdėjo tas šuo ir vos jau ant kelių tilpo koks išaugo. Sustojom pamiškėje, atidariau duris ir išmečiau, o jis atgal šoka į mašiną, taip po kelių išmetimų pagaliau uždariau duris ir nuvažiavom. Per galinį veidrodėlį dar matėm kaip jis bėga paskui mašiną iki pat kelio. Dukra verkė ir prašė naujo šuns, nežinau,  gal vėliau reiks paimti koki kitą, mažesnį...

VšĮ „Penkta koja“ per besibaigiančius 2011 metus namus surado apie 350 keturkojų, dar per 100 gyvūnų gyvena mūsų globoje ir laukia atsakingų šeimininkų. Mes linkime visiems artėjančių Naujųjų metų proga įvertinti savo galimybes ir norus ir būti atsakingiems prieš gyvybę. Tik nuo mūsų visų priklauso kiek gyvūnų patirs žmogiškąjį žiaurumą, sąlygotą nepamatuotų poreikių. Būk pavyzdys kitiems, būk atsakingas už savo poelgius, gerbk silpnesnius už save, nes juk esi ant aukščiausios gyvybės formos laiptelio.

paimta iš http://pilietis.delfi.lt/voxpopuli/kodel-as-ismeciau-i-gatve-savo-suni.d?id=52678243

Kaip atsiranda "veisliniai" šunys be kilmės dokumentų?

Atrodo, tiek kalbėta ir rašyta apie tai, kam šunims reikalingi dokumentai, ką jie duoda ir ką reiškia, tačiau situacija nelabai gerėja... Tie, kurie bando perspėti apie tai, kuo rizikuoja, įsigydami „veislinį“ šunelį be kilmės dokumentų, atšauna, kad šuo jiems reikalingas „sau, o ne parodoms“ (lyg kiti perka kažkam kitam, o ne sau) arba, kad toks niekniekis kaip šuo (gyvas padaras, kuris gyvens su pirkėjo šeima bent 10 – 15 metų), yra nevertas tų pinigų, kuriuos tektų sumokėti už dokumentuotą augintinį.
Panagrinėkime keletą pagrindinių priežasčių, dėl kurių pasaulį išvysta „grynaveisliai“ šuneliai be kilmės dokumentų.

Tėvai negavo tinkamų parodų įvertinimų

Pagal Lietuvos kinologų draugijos (LKD) nustatytus veisimo reikalavimus (o LKD yra vienintelė Tarptautinės kinologų federacijos – FCI – atstovėLietuvoje), kiekvienas veisimui naudojamas šuo turi atitikti savo veislės standartą. Žinoma, daugeliui eilinių šunų augintojų visi šviesiaspalviai nulėpausiai bus „auksaspalviai retriveriai“, trumpakojai šuneliai – „taksai“, o garbaniai - „pudeliai“. Tačiau šunų veislės ilgus šimtmečius formavo selektyvus veisimas, geriausiai anatomijos bei šuns elgsenos specialistai atrinkdavo tuos gyvūnus, kurie tiksliausiai atitikdavo vienokius ar kitokius reikalavimus: vienų kūno forma turėjo tikti medžiokliei urvuose, kitų kailis privalėjo saugoti nuo atšiaurių oro sąlygų, trečių kūno sandara suteikė galimybę neregėtu greičiu lėkti stepėmis, ketvirti privalėjo būti tokie drąsūs, kad sulaikytų gerokai už save didesnį šerną ar net lokį. Būtent šių atsidavusių žmonių šimtmečius trukusio darbo dėka ir turime net 400 pripažintų šunų veislių, kurios atitinka pačius įvariausius šiuolaikinio žmogaus poreikius.
Šiais laikais labai paprasta įsitiktinti, ar šuo atitinka veislės standartą. Neklausykite nei „nusimanančio“ kaimyno, nei veterinarijos gydytojo – jie nėra eksterjero ekspertai. Nueikite į viso labo dvi šunų parodas, kurios visus metus vyksta daugelyje Lietuvos miestų (apie vykstančias artimiausias parodas inoformaciją galite rasti čia http://www.kinologija.lt/?page_id=660&lan=ltu ).
LKD reikalavimai skelbia, kad veisimui naudojamas patinas parodose turi būti gavęs bent du įvertinimus „puikiai“, o kalė - bent du „labai gerai“. Patikėkite jei kalytė ar patinas negali gauti bent tokių įvertinimų, tai greičiausiai reiškia, kad ji turi rimtų nukrypimų nuo standarto: galbūt jos netaisyklingas sąkandis, kai kurioms veislėms trūkumas jeigu trūksta dantų, gal jai sunku judėti, gal jos kailis atrodo ne taip, kaip turėtų, o gal ji tokia baikšti ar agresyvi, kad teisėjui ringe nepavyko kalės apžiūrėti.
Beje, parodai nebūtina labai stipri dresūra, o ir registracija kainuoja visai nedaug. Šuniui tereikia greta šeimininko prabėgti ratu, ramiai pastovėti, kol teisėjas jį apžiūri. Visas procesas trunka vos keliolika minučių, o registracija į parodą gali kainuoti nuo maždaug 40litų. Būkime pragmatiški – koks kvailys pagailės 80-100lt už dvi parodas, jei jose sėkmingai sudalyvavusio šuns vaikų kaina gali išaugti net dvigubai.. O jei jau tikime „veisėjo“ altruizmu ir polinkiu į labdaringą veiklą, kodėl tada šuniukai nėra dalinami dykai (daugeliu atvejų „veislinių“ šuniukų be kilmės dokumentų kaina siekia kelis šimtus litų ir daugiau)? Taip pat pagalvokite, jei žmogus sako, jog „neturėjo laiko“ parodoms – kaip jis randa laiko kalės kergimui, jos priežiūrai nėštumo bei laktacijos periodu, taip pat tinkamai šuniukų priežiūrai, mitybai, socializacijai?

Tėvų kilmės dokumentuose įrašyta „veilsės brokas“

Kartais nutinka taip, kad net veisliniai puikių tėvų šuneliai gimsta su veislės broku – tų brokų gali būti įvairiausių: nuo netinkamos spalvos ar kailio struktūros iki dantų trūkumo ar netinkamos sakandos. Tada į kilmės dokumentus dedamas antspaudas „veislės brokas“, toks šuo negalės dalyvauti parodose ar būti veisiamas, todėl paprastai šių šunelių kaina gerokai mažesnė. Deja, kai kurie žmonės, įsigiję tokį pigesnį šunelį vėliau nusprendžia „kompensuoti nuostolius“ ir kergia savo augintinius, nors jų vaikai ne tik negaus kilmės dokumentų, bet gali ir gerokai skirtis nuo trokštamos veilsės išvaizdos. Įsivaizduokite, pavyzdžiui, Jorkšyro terjerą: nedidelis, šilkinio plauko, guvus šunelis stačiomis ausimis, audringu temperamentu ir paperkančia snukučio išraiška. O dabar įsivaizduokite, kad sukergiami du šunys: parodose tinkamų įvertinimų dėl per netaisyklingo sąkandžio ar netinkamos kailio struktūros (pvz: „vatinio“ kailio, kuris pučiasi ir veliasi, neturi to šilkinio lygumo ir blizgesio) kalytė ir patinas su įrašu „veislės brokas“ dėl to, kad jo ausytės nestovi taip, kaip turėtų stovėti. Nereikia būti genetikos specialistu, kad numatytumėte, jog šių šunų vaikai ar akūkai išvaizda gali labai skirtis nuo to, ką jūs tikitės išvysti išgirdę „Jorkšyro terjeras“.
Nepamirškime ir to, kad paprastai tų šunų šeimininkai niekada net nebando tikrinti savo augintinių sveikatos, t.y. tirti jų dėl genetiškai paveldimų ligų, kurias gali paveldėti jų palikuonys.

Tėvų sveikata netinkama veisimui

Lietuvos kinologų draugijos internetiniame puslapyje nesunku surasti informaciją apie tai, kokioms šunų veislėms kokias sveikatos patikras reikėtų atlikti. Šie sveikatos testai nėra sukurti dėl kažkieno asmeninės naudos ar pramogos – daug metų vienos ar kitos veislės atstovus veisiantys žmonės, kinologai, veterinarijos gydytojai, remdamiesi savo patirtimi, gali išskirti dažniausiai tam tikroms veislėms būdingas ligas. Pavyzdžiui daugelį didelių veislių šunų privaloma tirti dėl genetiškai paveldimos klubų bei alkūnių sąnarių displazijos, mažos veislės kartais kenčia nuo kelio girnelės išnirimo, o nuo paveldimų akių ligų neapsaugoti daugelio veislių atstovai. Jei veterinarijos gydytojai nustato, jog šuo serga viena iš genetiškai paveldimų ligų, jis neturėtų būti veisiamas – jau vien dėl to, kad pasaulio neišvysto ligoms ir kančiai pasmerkti šuniukai. Teiginiai, jog „jam jau trys metai ir jis visai sveikas, veterinarų patikrų mums nereikia“ arba „tėvai puikiai medžioja, todėl jie negali sirgti sąnarių ligomis, tad mes jų net netyrėm“, yra – jei atvirai-visiška nesąmonė ir žmonių apgaudinėjimas.
Beje nuo ligų neapsaugoti ir dokumentuoti gyvūnai (tiesiog tikimybė, kad dokumentus turintis šuo sirgs genetiškai paveldimomis ligomis, yra kur kas mažesnė, nei nedokumentuoto veislės atstovo), tačiau pirkdami dokumentuotą šuniuką jūs galite pasirašyti pirkimo – pardavimo sutartį kurioje veisėjas įsipareigotų gražinti jums dalį šuns kainos, jei paaiškės, kad šuo serga genetiškai paveldimomis ligomis.

Veislė priskirta pasitelkiant fantaziją

Tarp šunininkų sklando anekdotai apie tai, kad turguje iš tos pačios bagažinės gali įsigyti ir taksą, ir škotų terjerą, ir vokiečių aviganį, svarbu tik paklausti, ar pardavėjas turi norimos veislės šuniukų. Taip, daugelio veislių mažyliai, kaip ir beveisliai šuneliai, yra neįtikėtinai panašūs. Ypač jei jie parduodami 4-5 savaičių – o taip neretai daro tie šunelių daugintojai, kurie vengia investuoti į ilgesnį šuniukų maitinimą, skiepus, priemones nuo vidaus parazitų ar gaišti laiką valant paliktas balutes (Lietuvos kinologų draugijos nuostatai teigia, jog šuniukas negali būti parduodamas anksčiau, nei jam sukanka 6 savaitės, tačiau daugelis veisėjų yra linkę šuniukus auginti bent iki 8 savaičių, ar kur kas ilgiau, ir tai daroma pačių šuniukų ir jų būsimų šeimininkų labui).
Patikėkite, net labai maloniai besišypsantis žmogus, pardavęs jums neva veislinį šuniuką, gali būti paprasčiausias sukčius. Net parodytos neva tėvų nuotraukos negarantuoja, kad šunelis bus tikrai tų šunų palikuonis.

Viena vada su dokumentais – kita be jų

Tai vienas liūdniausių atvejų. Pasitaiko veisėjų, kurie tiesiog pinigus myli kur kas labiau nei savo augintinę. Jie nueina į parodas, atlieka sveikatos tyrimus, bet...
Daugelio šunų veislių kalės rujoja du kartus per metus – tad ir šuniukų jos gali susilaukti kiekvieną rują. Vis dėl to, besirūpindama kalės bei šuniukų sveikata, Lietuvos kinologų draugija draudžia kales kergti kiekvieną rują – jos gali susilaukti šuniukų bent kas antrą rują, t.y. maždaug kartą per metus. Turbūt nereikia aiškinti, kaip kalytės organizmas nualinamas, jei ji šuniukų turi du kartus per metus (ne, tai nėra natūralu, gamtoje gyvenantys šuniniai gyvūnai, pavyzdžiui, vilkai, rujoja ir palikuonių atsiveda tik kartą per metus). Bet atsiranda nedorų žmonių, kurie, oficialiai užregistravę veislyną, kalytę vis dėl to kergia kiekvieną rują – dokumentus gauna tik kas antra vada, kita lieka „neoficiali“. Liūdna, bet tai labai kenkiama tiek šuniukų, tiek kalės sveikatai. Beje, jei Lietuvos kinologų draugija sužino apie tokius „neofiacialių vadų“ atvejus, veislynas yra uždaromas ir daugiau jokie tų pačių šeimininkų šunų palikuonys negauna kilmės dokumentų bent keletą metų. Ta pati taisyklė galioja ir kilmingų patinų šeimininkams – jei reproduktorius teises turintis patinas yra kergiamas su kale, kurios palikuonys negali gauti kilmės dokumentų, tos reproduktorių teisės iš patino kuriam laikui yra atimamos. Tai daroma tam, kad būtų išsaugotos ir toliau puoselėjamos konkrečios veislės savybės bei užtikrinama ateinančių šunų kartų sveikata.
Kai kurie šunų augintojai vis dar tiki seniai atgyvenusia teorija apie tai, kad kalytei būtina atsivesti vieną vadą „dėl sveikatos“. Baisiausia, kad vis dar atsiranda ir veterinarijos gydytojų, kurie tą mitą palaiko. Kalės reprodukcinė sistema sutavarkyta taip, kad jai sveikiau neturėti palikuonių išvis, arba turėti jų kasmet. Atsivedus vieną šuniukų vadą kaip tik iškyla grėsmė kalei susirgti įvairiais nemaloniais reprodukcinės sistemos susirgimais – o juk to nenori nei vienas savo augintinį mylintis žmogus. Jei šios publikacijos autorė jums neatrodo pakankamai kompetetinga, kad galėtų kažką teigti apie vienos vados svarbą kalės sveikatai, labai prašau paskambinti į Lietuvos smulkiųjų gyvūnų veterinarijos gydytojų asociaciją (kontaktus rasite internete, adresuwww.lsgvga.lt) ir pasiteirauti jų nuomonės.
Dažnai teigiama, kad kalės charakteris pasikeičia, kai ji atsiveda vieną vadą, Taip, jis gali pasikeisti, tik niekas negali būti tikras, ar jis pasikeis į norimą pusę. Vis dėl to, net jei kalės būdas keičiasi atsivedus vieną vadą, neretai po kurio laiko ji ir vėl pasidaro tokia, kokia buvo iki šuniukų atsivedimo.
Kita kergimo priežastis būna „kalytei reikia leisti pasimėgauti motinystės džiaugsmais“ arba „šuniukas nori sekso“. Tačiau bent kiek apie šunis nusimananatis žmogus pasakys, kad šuns sužmoginimas – klaidingas požiūris į augintinį. Ne kievienas gyvūnas gamtoje atsiveda augintinių, o paie tai, kad seksualinio malonumo besikergiantys šunys nepatiria, jau seniai įrodyta mokslininkų. Gailą, kad žmonės savo siekius ir poreikius perkelia visai to nenorintiems šunims. taip pat gaila, kad šie žmonės, stokodami elementarių žinių apie šunis, vis tiek imasi tokio atsakingo ir rimto darbo – veisimo.

Tikra tiesa kiek kainuoja kilmės dokumentai

„Veislinių“ šuniukų pardavėjai suokia giesmelę: jei tik norėsite dokumentų, galite juos „išsiimti“, tik tai kainuos kažkiek šimtų litų.
Paprasta tiesa yra tokia: Lietuvos kinologų draugijos išduodami ir visame pasaulyje pripažįstami kilmės dokumentai arba yra duodami visai vadai, arba neduodami išvis. Ir dokumentus turite gauti kartu su šuniuku- ne ‚vėliau“, ne „paskambinus į klubą“ ar „susisiekus su veisėju X“. šuniukas tiesiog turi dokumentus arba jų neturi. tikroji šuns dokumentų kaina siekia apie 50-80lt vienam šuniukui. jei jo tėvai yra tituoluoti parodų dalyviai arba yra išlaikę tam tikrus dresūros egzaminus, įrodančius ne tik jų tinkamumą medžioti ar dirbti tam tikrose tarnybose, bet ir įgimtas bei įgytas charakterio savybes (kurios yra neatsiejama vienos ar kitos veislės bruožų dalis), kilmės dokumentų kaina krenta.
Tiesa, kai kuriuos minėtus reikalavimus (parodos, sveikatos tyrimai) galima savotiškai „apeiti“. Pavyzdžiui, galima šuns nevesti į parodas, bet susimokėti tam tikrą papildomą mokestį (kur kas didesnį, nei kainuotų registracija į dvi parodas) ir atvesti šunį į individualią ekspertų apžiūrą. Net jei kalė netyčia susikergė su tos pačios veislės patinu, nuo praėjusios vados gimimo nepraėjus 8 mėnesiams, jos šuniukai vis dar gali gauti kilmės dokumentus. Tiesiog kalės savininkas, besielgdamas sąžiningai, turėtų susimokėti papildomas „baudas“ už savo nesugebėjimą tinkamai vykdyti šunų veisimo nuostatus.

Padirbti dokumentai: ar tai įmanoma?

Kartais pasiseka išgirsti „ sąmokslo teorijų“ apie šuniukus su padirbtais dokumentais. Tačiau visada galima pasiskambinti į Lietuvos kinologų draugiją (prieš nusiperkant augintinį, o ne parsivežus jį namo ir tik tada susirūpinus!) ir paklausti, ar tokia tėvų vada yra užregistruota ir ar ji tikrai egzistuoja.
Be to, Lietuvos kinologų draugijos išduoti šunų kilmės dokumentai turi tam tikras žymes – vandens ženklus, plaušelius, lipdukus. žmonės sugeba padirbti net išties apsaugotus dokumentus, banknotus ir kitką, todėl ir LKD dokumentai nėra išimtis. Vis dėl to juos padirbti būtų taip sudėtinga ir brangu, kad pigiau įsigyti kilmingą augintinį su tikrais kilmės dokumentais, nei šunį su padirbtu „pasu“.

Žinoma, visi augintiniai, nesvarbu, veisliniai ar ne, turintys kilmės dokumentus ar jų neturintys, yra vienodai svarbūs, brangūs ir verti didžiausios mūsų rūpesčio, vienodos priežiūros ir meilės. bet vis dėl to, jei žavitės konkrečia veisle, gerbkite ir darbą žmonių, kurie ją kūrė ir saugojo – rinkitės dokumentus turintį gyvūną, kurio tėvai tikrai atitinka veislės standartą, turi sveikatos tyrimų rezultatus, parodų įvertinimus. Jei jums veislė nėra tokia svarbi, apsilankykite pvz. www.gyvunugloba.lt – ten rasite daugybę puikių šunų bei kačių, kurie laukia tikrųjų savo šeimininkų. Kai kurie jų gal būt primint vieną ar kitą veislę, kiti bus išskirtinės išvaizdos – vieninteliai ir nepaartojami.


Duok leteną Nr.2 2011
_________________