Kaip atsiranda "veisliniai" šunys be kilmės dokumentų?

Atrodo, tiek kalbėta ir rašyta apie tai, kam šunims reikalingi dokumentai, ką jie duoda ir ką reiškia, tačiau situacija nelabai gerėja... Tie, kurie bando perspėti apie tai, kuo rizikuoja, įsigydami „veislinį“ šunelį be kilmės dokumentų, atšauna, kad šuo jiems reikalingas „sau, o ne parodoms“ (lyg kiti perka kažkam kitam, o ne sau) arba, kad toks niekniekis kaip šuo (gyvas padaras, kuris gyvens su pirkėjo šeima bent 10 – 15 metų), yra nevertas tų pinigų, kuriuos tektų sumokėti už dokumentuotą augintinį.
Panagrinėkime keletą pagrindinių priežasčių, dėl kurių pasaulį išvysta „grynaveisliai“ šuneliai be kilmės dokumentų.

Tėvai negavo tinkamų parodų įvertinimų

Pagal Lietuvos kinologų draugijos (LKD) nustatytus veisimo reikalavimus (o LKD yra vienintelė Tarptautinės kinologų federacijos – FCI – atstovėLietuvoje), kiekvienas veisimui naudojamas šuo turi atitikti savo veislės standartą. Žinoma, daugeliui eilinių šunų augintojų visi šviesiaspalviai nulėpausiai bus „auksaspalviai retriveriai“, trumpakojai šuneliai – „taksai“, o garbaniai - „pudeliai“. Tačiau šunų veislės ilgus šimtmečius formavo selektyvus veisimas, geriausiai anatomijos bei šuns elgsenos specialistai atrinkdavo tuos gyvūnus, kurie tiksliausiai atitikdavo vienokius ar kitokius reikalavimus: vienų kūno forma turėjo tikti medžiokliei urvuose, kitų kailis privalėjo saugoti nuo atšiaurių oro sąlygų, trečių kūno sandara suteikė galimybę neregėtu greičiu lėkti stepėmis, ketvirti privalėjo būti tokie drąsūs, kad sulaikytų gerokai už save didesnį šerną ar net lokį. Būtent šių atsidavusių žmonių šimtmečius trukusio darbo dėka ir turime net 400 pripažintų šunų veislių, kurios atitinka pačius įvariausius šiuolaikinio žmogaus poreikius.
Šiais laikais labai paprasta įsitiktinti, ar šuo atitinka veislės standartą. Neklausykite nei „nusimanančio“ kaimyno, nei veterinarijos gydytojo – jie nėra eksterjero ekspertai. Nueikite į viso labo dvi šunų parodas, kurios visus metus vyksta daugelyje Lietuvos miestų (apie vykstančias artimiausias parodas inoformaciją galite rasti čia http://www.kinologija.lt/?page_id=660&lan=ltu ).
LKD reikalavimai skelbia, kad veisimui naudojamas patinas parodose turi būti gavęs bent du įvertinimus „puikiai“, o kalė - bent du „labai gerai“. Patikėkite jei kalytė ar patinas negali gauti bent tokių įvertinimų, tai greičiausiai reiškia, kad ji turi rimtų nukrypimų nuo standarto: galbūt jos netaisyklingas sąkandis, kai kurioms veislėms trūkumas jeigu trūksta dantų, gal jai sunku judėti, gal jos kailis atrodo ne taip, kaip turėtų, o gal ji tokia baikšti ar agresyvi, kad teisėjui ringe nepavyko kalės apžiūrėti.
Beje, parodai nebūtina labai stipri dresūra, o ir registracija kainuoja visai nedaug. Šuniui tereikia greta šeimininko prabėgti ratu, ramiai pastovėti, kol teisėjas jį apžiūri. Visas procesas trunka vos keliolika minučių, o registracija į parodą gali kainuoti nuo maždaug 40litų. Būkime pragmatiški – koks kvailys pagailės 80-100lt už dvi parodas, jei jose sėkmingai sudalyvavusio šuns vaikų kaina gali išaugti net dvigubai.. O jei jau tikime „veisėjo“ altruizmu ir polinkiu į labdaringą veiklą, kodėl tada šuniukai nėra dalinami dykai (daugeliu atvejų „veislinių“ šuniukų be kilmės dokumentų kaina siekia kelis šimtus litų ir daugiau)? Taip pat pagalvokite, jei žmogus sako, jog „neturėjo laiko“ parodoms – kaip jis randa laiko kalės kergimui, jos priežiūrai nėštumo bei laktacijos periodu, taip pat tinkamai šuniukų priežiūrai, mitybai, socializacijai?

Tėvų kilmės dokumentuose įrašyta „veilsės brokas“

Kartais nutinka taip, kad net veisliniai puikių tėvų šuneliai gimsta su veislės broku – tų brokų gali būti įvairiausių: nuo netinkamos spalvos ar kailio struktūros iki dantų trūkumo ar netinkamos sakandos. Tada į kilmės dokumentus dedamas antspaudas „veislės brokas“, toks šuo negalės dalyvauti parodose ar būti veisiamas, todėl paprastai šių šunelių kaina gerokai mažesnė. Deja, kai kurie žmonės, įsigiję tokį pigesnį šunelį vėliau nusprendžia „kompensuoti nuostolius“ ir kergia savo augintinius, nors jų vaikai ne tik negaus kilmės dokumentų, bet gali ir gerokai skirtis nuo trokštamos veilsės išvaizdos. Įsivaizduokite, pavyzdžiui, Jorkšyro terjerą: nedidelis, šilkinio plauko, guvus šunelis stačiomis ausimis, audringu temperamentu ir paperkančia snukučio išraiška. O dabar įsivaizduokite, kad sukergiami du šunys: parodose tinkamų įvertinimų dėl per netaisyklingo sąkandžio ar netinkamos kailio struktūros (pvz: „vatinio“ kailio, kuris pučiasi ir veliasi, neturi to šilkinio lygumo ir blizgesio) kalytė ir patinas su įrašu „veislės brokas“ dėl to, kad jo ausytės nestovi taip, kaip turėtų stovėti. Nereikia būti genetikos specialistu, kad numatytumėte, jog šių šunų vaikai ar akūkai išvaizda gali labai skirtis nuo to, ką jūs tikitės išvysti išgirdę „Jorkšyro terjeras“.
Nepamirškime ir to, kad paprastai tų šunų šeimininkai niekada net nebando tikrinti savo augintinių sveikatos, t.y. tirti jų dėl genetiškai paveldimų ligų, kurias gali paveldėti jų palikuonys.

Tėvų sveikata netinkama veisimui

Lietuvos kinologų draugijos internetiniame puslapyje nesunku surasti informaciją apie tai, kokioms šunų veislėms kokias sveikatos patikras reikėtų atlikti. Šie sveikatos testai nėra sukurti dėl kažkieno asmeninės naudos ar pramogos – daug metų vienos ar kitos veislės atstovus veisiantys žmonės, kinologai, veterinarijos gydytojai, remdamiesi savo patirtimi, gali išskirti dažniausiai tam tikroms veislėms būdingas ligas. Pavyzdžiui daugelį didelių veislių šunų privaloma tirti dėl genetiškai paveldimos klubų bei alkūnių sąnarių displazijos, mažos veislės kartais kenčia nuo kelio girnelės išnirimo, o nuo paveldimų akių ligų neapsaugoti daugelio veislių atstovai. Jei veterinarijos gydytojai nustato, jog šuo serga viena iš genetiškai paveldimų ligų, jis neturėtų būti veisiamas – jau vien dėl to, kad pasaulio neišvysto ligoms ir kančiai pasmerkti šuniukai. Teiginiai, jog „jam jau trys metai ir jis visai sveikas, veterinarų patikrų mums nereikia“ arba „tėvai puikiai medžioja, todėl jie negali sirgti sąnarių ligomis, tad mes jų net netyrėm“, yra – jei atvirai-visiška nesąmonė ir žmonių apgaudinėjimas.
Beje nuo ligų neapsaugoti ir dokumentuoti gyvūnai (tiesiog tikimybė, kad dokumentus turintis šuo sirgs genetiškai paveldimomis ligomis, yra kur kas mažesnė, nei nedokumentuoto veislės atstovo), tačiau pirkdami dokumentuotą šuniuką jūs galite pasirašyti pirkimo – pardavimo sutartį kurioje veisėjas įsipareigotų gražinti jums dalį šuns kainos, jei paaiškės, kad šuo serga genetiškai paveldimomis ligomis.

Veislė priskirta pasitelkiant fantaziją

Tarp šunininkų sklando anekdotai apie tai, kad turguje iš tos pačios bagažinės gali įsigyti ir taksą, ir škotų terjerą, ir vokiečių aviganį, svarbu tik paklausti, ar pardavėjas turi norimos veislės šuniukų. Taip, daugelio veislių mažyliai, kaip ir beveisliai šuneliai, yra neįtikėtinai panašūs. Ypač jei jie parduodami 4-5 savaičių – o taip neretai daro tie šunelių daugintojai, kurie vengia investuoti į ilgesnį šuniukų maitinimą, skiepus, priemones nuo vidaus parazitų ar gaišti laiką valant paliktas balutes (Lietuvos kinologų draugijos nuostatai teigia, jog šuniukas negali būti parduodamas anksčiau, nei jam sukanka 6 savaitės, tačiau daugelis veisėjų yra linkę šuniukus auginti bent iki 8 savaičių, ar kur kas ilgiau, ir tai daroma pačių šuniukų ir jų būsimų šeimininkų labui).
Patikėkite, net labai maloniai besišypsantis žmogus, pardavęs jums neva veislinį šuniuką, gali būti paprasčiausias sukčius. Net parodytos neva tėvų nuotraukos negarantuoja, kad šunelis bus tikrai tų šunų palikuonis.

Viena vada su dokumentais – kita be jų

Tai vienas liūdniausių atvejų. Pasitaiko veisėjų, kurie tiesiog pinigus myli kur kas labiau nei savo augintinę. Jie nueina į parodas, atlieka sveikatos tyrimus, bet...
Daugelio šunų veislių kalės rujoja du kartus per metus – tad ir šuniukų jos gali susilaukti kiekvieną rują. Vis dėl to, besirūpindama kalės bei šuniukų sveikata, Lietuvos kinologų draugija draudžia kales kergti kiekvieną rują – jos gali susilaukti šuniukų bent kas antrą rują, t.y. maždaug kartą per metus. Turbūt nereikia aiškinti, kaip kalytės organizmas nualinamas, jei ji šuniukų turi du kartus per metus (ne, tai nėra natūralu, gamtoje gyvenantys šuniniai gyvūnai, pavyzdžiui, vilkai, rujoja ir palikuonių atsiveda tik kartą per metus). Bet atsiranda nedorų žmonių, kurie, oficialiai užregistravę veislyną, kalytę vis dėl to kergia kiekvieną rują – dokumentus gauna tik kas antra vada, kita lieka „neoficiali“. Liūdna, bet tai labai kenkiama tiek šuniukų, tiek kalės sveikatai. Beje, jei Lietuvos kinologų draugija sužino apie tokius „neofiacialių vadų“ atvejus, veislynas yra uždaromas ir daugiau jokie tų pačių šeimininkų šunų palikuonys negauna kilmės dokumentų bent keletą metų. Ta pati taisyklė galioja ir kilmingų patinų šeimininkams – jei reproduktorius teises turintis patinas yra kergiamas su kale, kurios palikuonys negali gauti kilmės dokumentų, tos reproduktorių teisės iš patino kuriam laikui yra atimamos. Tai daroma tam, kad būtų išsaugotos ir toliau puoselėjamos konkrečios veislės savybės bei užtikrinama ateinančių šunų kartų sveikata.
Kai kurie šunų augintojai vis dar tiki seniai atgyvenusia teorija apie tai, kad kalytei būtina atsivesti vieną vadą „dėl sveikatos“. Baisiausia, kad vis dar atsiranda ir veterinarijos gydytojų, kurie tą mitą palaiko. Kalės reprodukcinė sistema sutavarkyta taip, kad jai sveikiau neturėti palikuonių išvis, arba turėti jų kasmet. Atsivedus vieną šuniukų vadą kaip tik iškyla grėsmė kalei susirgti įvairiais nemaloniais reprodukcinės sistemos susirgimais – o juk to nenori nei vienas savo augintinį mylintis žmogus. Jei šios publikacijos autorė jums neatrodo pakankamai kompetetinga, kad galėtų kažką teigti apie vienos vados svarbą kalės sveikatai, labai prašau paskambinti į Lietuvos smulkiųjų gyvūnų veterinarijos gydytojų asociaciją (kontaktus rasite internete, adresuwww.lsgvga.lt) ir pasiteirauti jų nuomonės.
Dažnai teigiama, kad kalės charakteris pasikeičia, kai ji atsiveda vieną vadą, Taip, jis gali pasikeisti, tik niekas negali būti tikras, ar jis pasikeis į norimą pusę. Vis dėl to, net jei kalės būdas keičiasi atsivedus vieną vadą, neretai po kurio laiko ji ir vėl pasidaro tokia, kokia buvo iki šuniukų atsivedimo.
Kita kergimo priežastis būna „kalytei reikia leisti pasimėgauti motinystės džiaugsmais“ arba „šuniukas nori sekso“. Tačiau bent kiek apie šunis nusimananatis žmogus pasakys, kad šuns sužmoginimas – klaidingas požiūris į augintinį. Ne kievienas gyvūnas gamtoje atsiveda augintinių, o paie tai, kad seksualinio malonumo besikergiantys šunys nepatiria, jau seniai įrodyta mokslininkų. Gailą, kad žmonės savo siekius ir poreikius perkelia visai to nenorintiems šunims. taip pat gaila, kad šie žmonės, stokodami elementarių žinių apie šunis, vis tiek imasi tokio atsakingo ir rimto darbo – veisimo.

Tikra tiesa kiek kainuoja kilmės dokumentai

„Veislinių“ šuniukų pardavėjai suokia giesmelę: jei tik norėsite dokumentų, galite juos „išsiimti“, tik tai kainuos kažkiek šimtų litų.
Paprasta tiesa yra tokia: Lietuvos kinologų draugijos išduodami ir visame pasaulyje pripažįstami kilmės dokumentai arba yra duodami visai vadai, arba neduodami išvis. Ir dokumentus turite gauti kartu su šuniuku- ne ‚vėliau“, ne „paskambinus į klubą“ ar „susisiekus su veisėju X“. šuniukas tiesiog turi dokumentus arba jų neturi. tikroji šuns dokumentų kaina siekia apie 50-80lt vienam šuniukui. jei jo tėvai yra tituoluoti parodų dalyviai arba yra išlaikę tam tikrus dresūros egzaminus, įrodančius ne tik jų tinkamumą medžioti ar dirbti tam tikrose tarnybose, bet ir įgimtas bei įgytas charakterio savybes (kurios yra neatsiejama vienos ar kitos veislės bruožų dalis), kilmės dokumentų kaina krenta.
Tiesa, kai kuriuos minėtus reikalavimus (parodos, sveikatos tyrimai) galima savotiškai „apeiti“. Pavyzdžiui, galima šuns nevesti į parodas, bet susimokėti tam tikrą papildomą mokestį (kur kas didesnį, nei kainuotų registracija į dvi parodas) ir atvesti šunį į individualią ekspertų apžiūrą. Net jei kalė netyčia susikergė su tos pačios veislės patinu, nuo praėjusios vados gimimo nepraėjus 8 mėnesiams, jos šuniukai vis dar gali gauti kilmės dokumentus. Tiesiog kalės savininkas, besielgdamas sąžiningai, turėtų susimokėti papildomas „baudas“ už savo nesugebėjimą tinkamai vykdyti šunų veisimo nuostatus.

Padirbti dokumentai: ar tai įmanoma?

Kartais pasiseka išgirsti „ sąmokslo teorijų“ apie šuniukus su padirbtais dokumentais. Tačiau visada galima pasiskambinti į Lietuvos kinologų draugiją (prieš nusiperkant augintinį, o ne parsivežus jį namo ir tik tada susirūpinus!) ir paklausti, ar tokia tėvų vada yra užregistruota ir ar ji tikrai egzistuoja.
Be to, Lietuvos kinologų draugijos išduoti šunų kilmės dokumentai turi tam tikras žymes – vandens ženklus, plaušelius, lipdukus. žmonės sugeba padirbti net išties apsaugotus dokumentus, banknotus ir kitką, todėl ir LKD dokumentai nėra išimtis. Vis dėl to juos padirbti būtų taip sudėtinga ir brangu, kad pigiau įsigyti kilmingą augintinį su tikrais kilmės dokumentais, nei šunį su padirbtu „pasu“.

Žinoma, visi augintiniai, nesvarbu, veisliniai ar ne, turintys kilmės dokumentus ar jų neturintys, yra vienodai svarbūs, brangūs ir verti didžiausios mūsų rūpesčio, vienodos priežiūros ir meilės. bet vis dėl to, jei žavitės konkrečia veisle, gerbkite ir darbą žmonių, kurie ją kūrė ir saugojo – rinkitės dokumentus turintį gyvūną, kurio tėvai tikrai atitinka veislės standartą, turi sveikatos tyrimų rezultatus, parodų įvertinimus. Jei jums veislė nėra tokia svarbi, apsilankykite pvz. www.gyvunugloba.lt – ten rasite daugybę puikių šunų bei kačių, kurie laukia tikrųjų savo šeimininkų. Kai kurie jų gal būt primint vieną ar kitą veislę, kiti bus išskirtinės išvaizdos – vieninteliai ir nepaartojami.


Duok leteną Nr.2 2011
_________________